Buch lesen: «Gerumo dienoraštis»
Skiriu šią knygą visoms jūsų svajonėms… ir netgi toms, kurių nė neįtarėte turintys.
Visos šioje knygoje paminėtos dovanos buvo įteiktos jų gavėjams.
Įžanga
Elkis taip, tarsi viskas, ką darai, būtų išties svarbu ir reikšminga. Nes taip ir yra.
William James
Gerai nežinojau, kas mane pažadino: riksmas ar šalimais stovintis stambokas vyras, šiaip ar taip, pabudau vidury nakties. Tą akimirką ir supratau, jog sprendimas miegoti nelabai maloniose Pitsbergo gatvėse buvo ne itin išmintingas. Vis dėlto dažnai atsitikdavo taip, kad priėmęs patį blogiausią sprendimą aš patirdavau pačių nuostabiausių išgyvenimų. Taręs „taip“ nuotykiams (ypač beprotiškiems), išgyvenau nuostabiausias, širdį stipriau plakti verčiančias, sielą atveriančias gyvenimo akimirkas.
Apsidairiau po purviną, kramtomąja guma aplipusį šaligat-vį, ant kurio buvau pakviestas miegoti. Tonis, mano naujasis draugas ir šeimininkas, taip pat pabudo, nes Ričardas – žmogus, vaikštinėjantis tarp mūsų laikinų lovų, – šūkavo:
– Aš nesijaučiu čia saugus!
Į Pitsbergą atvykau vos prieš kelias valandas. Kišenėse švilpavo vėjai ir turėjau pasikliauti vien svetimų žmonių gerumu, tikėdamasis iš jų maisto, pastogės ir degalų, kad galėčiau apkeliauti pasaulį. Teisingai, pasaulį. Visą dieną ieškojęs vietos apsistoti, patraukiau į vietinį parką – tokiuose senyvi vyrai paprastai žaidžia šachmatais, o jaunesni pardavinėja narkotikus. Bet Tonio negalėjai priskirti nei prie vienų, nei prie kitų. Jis buvo tiesiog geras vyrukas, išgyvenantis sunkų laikotarpį. Kai jo paklausiau, ar galėčiau pas jį praleisti šią naktį, jis liūd-nai nusišypsojęs atsakė:
– Galėtum, jei tik aš nebūčiau benamis.
Štai kaip prabudau vidury nakties gatvėje, lietui lyjant, nepažįstamajam stovint prie manęs ir šaukiant, kad jam čia nesaugu. Bet jis nebuvo vienišas. Aukščiau užsitraukiau nutriušusią antklodę norėdamas apsisaugoti nuo nemalonios vėsos. Jaučiausi pavargęs, sušalęs ir, reikia pripažinti, gerokai išsigandęs. Tą akimirką būtumėte galėję su filmavimo kamera pritraukti arčiau mano veidą ir išgirsti mane mintyse klykiant: „Kodėl, po galais, aš tai darau?“
Beje, tai visai neblogas klausimas. Dalykas tas, kad tuo metu išgyvenau egzistencinę krizę. Ir ji buvo ne pirmoji ir net ne antroji mano gyvenime. Rodos, aš jas patiriu tokiu dažnumu, kaip kiti žmonės moka mokesčius. Maždaug kartą per metus mane nutvilko jausmas, kad nors išoriškai gyvenimas atrodo tiesiog rožinis – esu sveikas, pasiturintis, turiu draugų, – jo viduje vis tiek niūru ir tamsu.
Jau prabėgo keleri metai nuo tada, kai patyriau pačią didžiausią iš visų savo egzistencinių krizių. Matot, aš buvau visai kitoks žmogus. Gyvenau Londone ir sėkmingai dirbau brokeriu šeimos versle. Deja, nejaučiau jokio įkvėpimo, buvau prislėgtas, pačiu tamsiausiu laikotarpiu, kad ir kaip sunku tai pripažinti, mane kamavo net savižudiškos mintys. Pats sau atrodžiau beviltiškas, o pasaulis, kurį vadinau savo namais, regėjos dar beviltiškesnis. Tada atsitiktinai pamačiau filmą „Motociklininko dienoraštis“ apie įkvepiančią Če Gevaros (Che Guevara) kelionę per Pietų Ameriką, kai jis buvo visiškai priklausomas nuo sutiktų nepažįstamųjų geranoriškumo. Šio žmogaus istorija nušvietė mano kasdienį gyvenimą.
Tai buvo romantizuotas pasakojimas apie legendinio revoliucionieriaus ryšį su žmonėmis. Gyvenimą ir jo tyrinėjimus. Kubos vyriausybės perversmui dar nebuvau pasiruošęs, bet išties troškau pradėti kokią nors revoliuciją. Norėjau sukilti prieš iš anksto nulemtą ir sutvarkytą savo paties gyvenimą. Če Gevara buvo žmogus, įgyvendinęs savo svajonę, tapęs sąmoninga ir visiškai laisva asmenybe. Tokiu žmogumi norėjau būti ir aš. Vos tik ekrane prabėgo filmo kūrėjų sąrašas, supratau, kad kažkas manyje neatšaukiamai pasikeitė. Če Gevara man tapo įrodymu, kad mūsų nedidelė kelionė Žemėje nėra tokia jau beprasmė ir nereikšminga. Tikrai ne.
Per kelias savaites sukaupiau drąsos pakilti iš sąstingio. Atsisakiau patogaus gyvenimo, nes norėjau keliauti po pasaulį. Šio pasiryžimo viršūnė buvo kelionė per Ameriką vos su penkiais doleriais kišenėje per dieną, kliaujantis nepažįstamų žmonių dosnumu. Galiausiai pradėjau vesti savo pirmą televizijos laidą ir parašiau knygą „Nuostabūs niekieno nuotykiai“1. Palikau šaltas, niūrias Londono gatves ir persikėliau į Los Andželą – svajonių miestą. Tam tikra prasme aš įgyvendinau savo svajonę. Ar bent jau dalį jos: turėjau mielą širdies draugę (Liną), labai draugišką šunį (Vinstoną) ir mėgstamą darbą. Maniau, kad egzistencinė krizė pagaliau įveikta, bet ji, ko gero, tik pamainė veidą.
Nors ir iškeliavau į pasaulį, pakeičiau savo gyvenimą, parsivežiau daug puikių istorijų, dalis manęs vis tiek liko užspeista į kampą. Jaučiausi taip, lyg kasryt pabusčiau tam, kad gyvenčiau kažkieno kito gyvenimą, dirbčiau kito žmogaus darbą. Ir vėl dėvėjau seniai man pažįstamą kaukę.
Turėjau visą jų kolekciją. Visi jų turime. Nesvarbu, ar esate jauna mamytė Belizo džiunglėse, ar verslininkas Manhatano gatvėse, mes visi iš anksto žinome, koks turėtų būti mūsų gyvenimas. Tik vėliau patys įkliūname į šio supratimo spąstus. Atsisakome vaikystės svajonių arba pakeičiame jas saugesnėmis, brandesnėmis. Ir aš toks pat. Net ir atsikratęs savo pirmos kaukės Londone – neva teikusios saugumo – ir apkeliavęs Ameriką su penkiais doleriais per dieną, supratau, kad giliai many slypi dar daug kitų kaukių. Ir štai vieną popietę žingsniuojant Holivudo bulvaru mano gyvenimas vėl pasikeitė…
Papietavęs ėjau atgal prie savo automobilio, kai tai nutiko. Tolumoje lingavo palmės, saulė kaitino žvaigždėmis nusagstytą šaligatvį, tada aš ir pamačiau jį. Žmogus suodinu veidu sėdėjo prie su kaupu prikrauto parduotuvės vežimėlio, ant galvos buvo užsimaukšlinęs nešvarią beisbolo kepuraitę, mūvėjo suplėšytais džinsais. Rankose benamis laikė plakatą, kurį pamatęs sustojau kaip įbestas. Kai kurie žmonės tokias akimirkas vadina lūžio tašku. Aš vienas iš jų. Visada aiškiai suvokiu, kai tai nutinka. Atrodo, tartum visas pasaulis sustotų, garsų, žodžių, automobilių ir gyvenimo orkestras nuščiūtų iki tylaus gaudesio, ir toji akimirka taip įsirėžia atmintyje, kad paskui visada ją jaučiu labai aiškiai po savo oda. Visiškai atsipalaidavau perskaitęs užrašą benamio plakate: „Geriausias vaistas yra gerumas.“
Matote, kai gauni viską, ko manai norįs, nutinka labai juokingas dalykas. Užsinori daugiau! Bet aš nenorėjau daugiau pinigų ar daugiau šlovės. Per nuostabias keliones jau anksčiau supratau, ką reiškia iš tiesų pajusti ryšį su žmonėmis. Iki tol niekada nemaniau, jog tai įmanoma. Aš susidraugavau su kitais. Užmezgiau daug nuoširdžių, tvirtų draugysčių. Mus siejo gerokai daugiau nei vien gyvenamoji vieta ar darbas. Tai buvo draugystė dviejų žmonių, mėginančių išgyventi šiame beprotiškame pasaulyje. Išgyventi kartu.
Supratau, kad man trūksta to, dėl ko čia ir atsidūriau: bendravimo su žmonėmis gerumo kalba. Aš turiu omenyje ne vien kokį nors nepaprastą, gyvenimą keičiantį gerumą, tokį, kai sakai: „Oho, nejaugi tai iš tiesų nutiko?“ Turiu omenyje tylų kuždesį, užuominas, atsiveriančias kasdien, kai tik žmonės nusimeta kaukes ir atveria širdis. Ši gerumo upė teka kiekvieno iš mūsų širdyje, sujungdama mus vienus su kitais.
Gerumas yra ne tik vaistas. Tikrasis žmogiškosios bendrystės stebuklas slypi davimo ir priėmimo veiksme. Tai nutinka, kai žmonės peržengia tokias nuobodžias, monotoniškas nesąmones, kaip pokalbiai apie orą, darbas, ir atveria savo vidinį pasaulį – arba, kaip kiti sako, sielą – tam, kad sukurtų artimą tarpusavio ryšį ir pagytų. Norėjau dar daugiau tokių patyrimų. Daug daugiau. Ankstesnėje kelionėje per Ameriką supratau, kad nepažįstamajam pasirodžius mieste nutinka labai retas ir didingas stebuklas. Žmonės nori geriau vieni kitus pažinti, pajusti artimą ryšį. Tad nusprendžiau, jog nėra geresnio būdo dar kartą patirti šią magiją, kaip tik išsiruošus į naują geraširdiškumo misiją per pasaulį.
Stovėdamas tame Holivudo bulvare aš pravirkau. Iš tikrųjų. Paprastai vyrai taip neverkia, bent jau neverkia gatvėje vidury baltos dienos. Tai senos ašaros. Aš vėl verkiau dėl to, kad užaugau pasaulyje, kuriame žmonės stengiasi atsitverti vienas nuo kito sienomis, bendrauti šaltai ir santūriai, užuot puoselėję nuoširdžius santykius su kitais. Ir aš niekuo nesiskyriau nuo jų. Yra vienintelis būdas pasveikti nuo abejingumo – per kitus žmones. Tą akimirką viską aiškiai suvokiau. Priėjęs prie benamio su tokiu įžvalgiu užrašu padėjau jam į aptriušusią kepurę du banknotus po 20 dolerių. Toks paprastas aukojimo veiksmas leido man pajusti tai, ko jau daug metų nejutau: bendrumą su kitu žmogumi. Aišku, aš džiaugiausi gerais santykiais su artimaisiais – savo drauge, šeima, bendradarbiais, – bet man vis tiek trūko to gilaus, neperprantamo jausmo, kad su kitu žmogumi galiu būti viena. Vyras gatvėje nusišypsojo man. Aš taip pat jam šyptelėjau. Ir nuskubėjau namo tiksliai žinodamas, ką turiu daryti.
Sakydamas „nuskubėjau“ iš tikrųjų turiu omenyje, jog šliaužiau vėžlio greičiu, įstrigęs didžiulėje Los Andželo spūstyje. Bet yra ir geroji tokio klaikaus eismo pusė: atsiranda laiko pamąstyti. Tada ir parengiau planą. Supratau: pirmoji mano kelionė per Ameriką buvo skirta gerumui gauti (juk buvau sau skyręs vos penkis dolerius per dieną), bet kitoje išvykoje vien pačiam gauti jau nepakaks. Šįkart viskas turi suktis ratu: privalau siūlyti gerumą, ne tik jo tikėtis iš kitų.
Kai pagaliau ištrūkau iš pragariškų spūsčių, jau buvau nusprendęs su senoviniu motociklu apkeliauti visą Žemės rutulį. Kaip Če Gevara. Motociklo reikės su priekaba, nes niekad nežinai, kam gali prireikti tavo pagalbos. Jis bus geltonas. Taip, geltonas. Nes geltoni motociklai atrodo labai šauniai. Neturėsiu pinigų nei maisto, nei vietos apsistoti. O sudėtingiausias dalykas kelionėje – neturėsiu degalų. Iš karto apsisprendžiau niekad nepriimti pinigų. Žmonės galės pasiūlyti man maisto ir pastogę, bet ne pinigų, už kuriuos pats galėčiau tai įsigyti. Neieškosiu nemokamos kelionės, norėsiu ja su kuo nors dalytis.
Man toptelėjo, kad tikriausiai kuriu pirmą transporto priemonę, varomą išskirtinai žmonių geraširdiškumo. Kaip pastarąjį kartą keliaudamas per Ameriką ir prašydamas pagalbos užmezgiau nuoširdžių draugysčių su kitais žmonėmis, to tikėjausi ir šįsyk. „Kam keisti sėkmės formulę?“ – klausiau savęs.
Bet per šią kelionę aš ne tik prašysiu kitų pagalbos. Būtinai atsidėkodamas pasiūlysiu ką nors ir savo geradariams. Ką nors tikrai svarbaus, nuo ko pasikeistų visas jų gyvenimas. Norėjau vėl susivienyti su pasauliu ir kaip nors, kad ir visai nepastebimai, padėti savo pasaulio broliams ir seserims atrasti ryšį vienam su kitu bei su pačiais savimi. Už man parodytą gerumą atsimokėsiu visiems sutiktiesiems savo pinigais. Niekas iš anksto nežinos apie tokius mano ketinimus. Nenorėjau, kad žmonės žinotų, jog už atsitiktinį gerumo poelgį jie gali ko nors tikėtis ir iš manęs. Ne taip viskas vyksta. Duodame ne tam, kad gautume. Dovanojame, nes to norime. Negalėsiu padėti visiems, kurie bus man malonūs ir draugiški, bet padėsiu tiek žmonių, kiek tik galėsiu. Ir stengsiuosi padaryti jiems ką nors išties reikšmingo ir nepaprasto.
Pagaliau pasiekęs namus užbėgau laiptais peršokdamas net per tris laiptelius. Įlėkęs į svetainę pamačiau savo merginą sėdinčią ant sofos su kompiuteriu ant kelių. Lina nusišypsojo man ir, kaip dažniausiai nutikdavo būnant kartu su ja, aš atsipalaidavau, širdis liovėsi pašėlusiai daužytis.
Priėjau prie jos ir pats to nesuvokdamas atsiklaupiau ant vieno kelio.
– Mieloji, – prabilau, – turiu tau kai ką pasakyti.
Pamatęs, kaip sužibo jos akys, supratau, kad Lina tikisi daug didingesnio pasiūlymo. Pastaruosius kelis mėnesius (nuo tada, kai apsigyvenome kartu) ji pradėjo vis aiškiau užsiminti, jog laukia iš manęs tam tikro pasižadėjimo. Pažado, vesiančio prie įsipareigojimo, vaikų ir gyvenimo, kurį amžinai praleisime kartu.
Amžinai.
Suvokęs, kad suklupęs ant kelio darau jai netinkamą užuominą, greitai atsistojau ir paskelbiau:
– Aš išvykstu į kelionę.
– Puiku, – pasakė ji ir greitai nusisuko į kompiuterio ekraną, leisdama savo šviesiems plaukams apgaubti veidą, kad nepamatyčiau staigaus nusivylimo, aptemdžiusio jos akis. – Kur trauksi?
– Į Los Andželą.
– Mes ir esame Los Andžele. – Ji nusijuokė. – Važiuosi į maisto prekių parduotuvę?
„Dabar arba niekada“, – tariau sau mintyse.
– Ne visai. Važiuosiu iš Los Andželo į Los Andželą. Ruošiuosi senoviniu geltonu motociklu apkeliauti Žemės rutulį.
Kambaryje įsivyravo tyla.
– Mieloji, – prabilau šiek tiek sunerimęs dėl savo saugumo.
Lina stipriai užtrenkė nešiojamąjį kompiuterį.
– Tu rimtai? – Jos veidas apniuko, ji ėmė maldauti: – Leonai, prašau pasakyti man, kad tai tik dar viena iš tavo kuoktelėjusių idėjų.
Taip, tai išties beprotiška mintis.
Dvejojau. Ar tikrai noriu rizikuoti savo santykiais, karjera dėl… gerumo?
– Aš kalbu labai rimtai.
Ji pradėjo verkti. Ir niekaip nesiliovė.
– Mieloji, turiu tai padaryti, – pradėjau jai aiškinti.
Aistra, kurios taip trūko mano gyvenime, vėl atgijo. Jaučiausi kaip Če Gevara, toje paskutinėje scenoje išvažiuojantis į kelionę, kuri visiems laikams pakeis jo ir daugelio kitų gyvenimus. Tai buvo noras ne tik pamatyti pasaulį, bet ir išsimaudyti jo upėje.
– Kodėl?! – sušuko ji. – Nejau tau nepakanka tų ankstesnių egzistencinių šuolių nuo uolų?
– Na, pastarąjį kartą aš tai dariau dėl savęs.
Nutilau. Dar nebuvau iki galo to suvokęs, bet nenorėjau, kad šioje kelionėje svarbiausias būčiau aš pats. Tiesą sakant, man savęs jau buvo per daug. Troškau, jog tai būtų kai kas svarbesnio ir didingesnio. Norėjau, kad paliestų ir jus. Taip, jus.
Mus visus.
Stovėdamas ten ir mėgindamas paaiškinti savo merginai, ką tik įsikėlusiai pas mane gyventi, kodėl privalau išvykti, pamaniau, jog man jau nereikia revoliucijos mano gyvenime. Siekiau sukelti Če Gevaros revoliucinės dvasios bangas kitų gyvenimuose. Norėjau įteikti žmonėms tokias dovanas, kurios pakeistų juos taip, kaip gali pakeisti tik gerumas. Patyrę tokius pokyčius, jie perduotų deglą kitiems, apšviestų pasaulį per mūsų tarpusavio ryšius.
– Mano kelionė būtų tik pirma kibirkštėlė, – mėginau paaiškinti Linai.
Iš pradžių ji nieko neatsakė, o tai kėlė nerimą. Tiesą sakant, manau, kad nėra žemėje žiauresnės bausmės už tylą. Bet pagaliau Lina pakėlė akis ir uždavė man klausimą, kurio aš taip uoliai stengiausi nepaklausti savęs:
– Ak, Leonai, ar kada nors tu galėsi liautis bėgęs?
Atsakymo neturėjau.
Maždaug po valandos ašarų ir abipusių kaltinimų man pavyko įtikinti ją, kad nebūsiu maždaug pusmetį, tačiau laikas pralėks labai greitai. Lina matė iš mano akių, o galiausiai suprato ir iš mano ašarų, jog man lemta išvykti į šią kelionę. Žinojau, kad kojos pačios mane ten neša. Tai jau buvo nebe pasirinkimas.
– Tik pasakyk man štai ką, – nusibraukusi ašaras paprašė Lina: – Kaip manai, ar kada nors galėsi jaustis laimingas… čia?
– Žinoma, – sąžiningai atsakiau.
Ji pažvelgė į mane ir atsiduso.
– Paklausyk, aš didžiuojuosi tavimi, Leonai, kad trokšti pakeisti pasaulį. Tik viliuosi, jog kitą kartą norėsi tai daryti arčiau namų.
Pakeisti pasaulį? Regis, Lina kupina didelių lūkesčių.
Kad prasidėtų šis nepaprastas nuotykis, teko imtis logistikos – milžiniškos kiekvienos didelės svajonės kliūties. Reikėjo susirasti motociklą, kuris atlaikytų prastus kelius ir sunkius laikus, nes jų kelionėje tikrai pasitaikys. Nusprendžiau pavadinti jį Pirmuoju Gerumu, kuris, panašiai kaip ir prezidento lėktuvas2, taps ambasadoriumi visame pasaulyje… tik bus šiek tiek geltonesnis. Turėjau susidaryti maršruto aplink pasaulį planą, atliktinų darbų sąrašą. Taip pat reikėjo rasti būdą, kaip kirsti du vandenynus, keletą žemynų, kelias priešiškai nusiteikusias šalis vien su geltonu motociklu ir kliaujantis tik žmonių geraširdiškumu. Be to, privalėjau gauti daugybę vizų.
Tada iškilo nedidelis klausimas, kaip man keliauti. Ar temptis kartu televizijos komandą, kuri filmuotų mano išgyvenimus, ar pačiam fiksuoti savo nuotykius? Norėjau, kad kelionė būtų kuo asmeniškesnė, bet taip pat supratau, kiek daug žmonių būtų galima paveikti per televiziją. Nusprendžiau keliauti su komanda. Tik su viena sąlyga: jie nesikiš, kol pats jų nepakviesiu stebėti įvykio arba gyvenimo, į kurį įžengiu. Norėjau keliauti vienas ir užmegzti ryšį su žmonėmis dar prieš fone pasirodant filmavimo kameroms. Komanda bus tyli mano kelionės pagalbininkė, tačiau ir liudininkė. Kaip ir jūs.
Tikiuosi, šiam nuotykiui pasibaigus pamatysite, kad geri poelgiai gali iš tikrųjų pakeisti pasaulį. Jūs susipažinsite su Toniu – benamiu, pamokiusiu mane, jog tikri turtai slypi ne piniginėse, o mūsų širdyse. Pamatysite mano draugės iš Kambodžos drąsą. Jos gyvenimą nuniokojo liga, praradimai ir gamtos nelaimės. Susitiksite su gydytoju, kurio aistra tarnauti grąžina vargšams regėjimą. Pamatysite, kaip vienas kupinas geriausių norų, bet turintis trūkumų, žmogus gali apkeliauti visą Žemės rutulį kliaudamasis tik kitų geraširdiškumu ir atgimti iš naujo. Yra ir daugybė kitų, kurių jūs nepamatysite: nepažįstamųjų, akimirkai tapusių draugais, greitai pralėkusių pro šalį, bet pasiūliusių man maisto, degalų ar kitų išteklių, kad galėčiau keliauti toliau.
Salmanas Rašdis (Salman Rushdie) rašo: „Norėdamas suprasti tik vieną gyvenimą, turi praryti visą pasaulį.“ Nebūtina apkeliauti visos Mėlynosios planetos, kad tai patirtum. Tereikia norėti pamatyti vienam kitą. Aš matau tave, o tu matai mane. Tada ir nukrinta kaukės, po kuriomis slepiame savo širdis. Ir sveikinamės vieni su kitais taip, kad mums nereikia nei žodžių, nei kaukių. Tad išsiruoškime į šią gyvenimo kelionę ir kartu patirkime trumpą, bet gražų nuotykį.
Pirmas skyrius
Leisdamas baimei užaugti didesnei už tikėjimą, užkerti kelią savo svajonėms.
Mary Manin Morrissey
Ta akimirka visada būna prieš lemiamą momentą. Paskutinės šešiasdešimt sekundžių prieš aktoriui išeinant į sceną, kai jis užmiršta žodžius ir išpiltas prakaito klausia savęs, kodėl jam apskritai kilo mintis imtis vaidybos. Bet paskui jis pasirodo viešai ir giliai širdy žino: tai ir yra lemta jam atlikti.
Vakarą prieš išvykdamas ir aš ėmiau dvejoti, ar tikrai gerai darau išvažiuodamas iš Los Andželo. Darbas, santykiai, rutina – nors visa tai kartais verčia jaustis užspeistam į kampą, turi ir savų privalumų.
– Tai nevažiuok, – ramiai pasiūlė Lina, tačiau jos balse išgirdau įtampą, nors ji ir stengėsi atrodyti linksma.
Toks ir yra neigiamas kito žmogaus mylėjimo aspektas: visada žinai, ką jis arba ji galvoja. Arba bent jau manai žinąs. Tai nuskambėjo kaip nerūpestingas pasiūlymas, bet jame aš girdėjau: „Vesk mane dabar arba paliksiu tave amžiams.“
Nieko keisto, jog man nepavyko tapti aiškiaregiu, nes Lina – net ir nenorėdama, kad išvažiuočiau, – tikėjo mano svajonėmis. Tiesiog tuo metu aš to dar nesupratau. Po jos pasiūlymo sekė tai, ką dauguma žmonių vadina susipykimu, nors man labiau patinka frazė „smulkus nesutarimas“. Prieš eidami miegoti mes pamėginome susitaikyti, bet mano galvoje sukosi tik viena mintis: „Rytoj būsiu tik aš ir Pirmasis Gerumas.“
Kitą rytą rengdamasis girdėjau Liną sukiojantis virtuvėje. Mano šuo Vinstonas sekiojo pãskui mane po visus namus, kol į nedidelį juodą krepšį dėjausi paskutinius daiktus: kompiuterį, keletą drabužių ir kelis įrankius motociklo priežiūrai. Į užpakalinę krepšio kišenę įkišau atviruką, kurį buvau gavęs per ankstesnę kelionę po Ameriką. Jame buvo parašyta: „Gyvenimas prasideda ten, kur baigiasi tavo komforto zona.“ Šis krepšys ir ryškiai geltonas degalų kanistras bus vienintelis mano bagažas.
Ruošiausi apkeliauti pasaulį motociklu, dabar stovinčiu šalia namo ir besišaipančiu iš mano menkų mechaniko įgūdžių.
Motociklą nusipirkau Las Vegase vos prieš dvi savaites. Deja, man nepavyko be incidentų pasiekti juo net namų. Likus penkiasdešimčiai kilometrų Pasadenoje motociklas ėmė maištauti ir sugedo viename iš judriausių Amerikos greitkelių. Taip, išgirdote teisingai. Pačią pirmą dieną atsisėdęs ant motociklo, nesugebėjau nuvažiuoti nuo Las Vegaso iki Los Andželo – o aš dar ruošiausi apkeliauti juo visą Žemės rutulį! Teko sumokėti keturis šimtus penkiasdešimt dolerių, kad jį atitemptų iš Pasadenos į Los Andželą. Bet keliaudamas aš neturėsiu keturių šimtų penkiasdešimt dolerių. Neturėsiu nė vieno dolerio.
Dar daugiau nerimo kėlė mintis, kad Pirmasis Gerumas, nors atrodė padoriai (netgi turėjo naują variklį), buvo pagamintas 1978 metais. Tikriausiai vieninteliu dalyku šioje kelionėje galėjau neabejoti: motociklas tikrai suges. Dalyvavau dviejų valandų trukmės pamokoje, kurioje buvo mokoma prižiūrėti ir remontuoti motociklą, bet apie dzenbudizmą nieko nesužinojau3. Instruktoriaus patartas, nusipirkau knygą, tik taip ir neradau laiko jos perskaityti. Deja, ir pamoka nelabai padėjo.
Be to, jog graužė nerimas dėl galimų motociklo gedimų, dar nebuvau gavęs patvirtinimo, kad būsiu priimtas į laivą, perkelsiantį per Atlanto vandenyną (o apie Ramiojo vandenyno perplaukimą bijojau net pagalvoti). Kiekvieną dieną skambinėjau įvairioms laivybos bendrovėms visame pasaulyje. Valandų valandas laukiau, kol būsiu sujungtas su kitais asmenimis, maldavau jų laužydamas liežuvį užsienio kalbomis, prašiau, kad draugai laužytų liežuvį maldaudami užsienio kalbomis, meilikavau, o kartą labai trumpai – gal sekundėlę – apsiverkiau.
Pagaliau pasikalbėjau su Robertu, dirbančiu vienoje užsienio laivybos bendrovėje. Jis negarantavo man vietos laive, bet pasakė labai panašų žodį į „taip“ – „galbūt“.
– Vadinasi, jei paskambinsiu tau po dviejų savaičių, galbūt pateksiu į laivą? – paklausiau jo.
– Taip, į laivą, plaukiantį iš Niujorko į Taragoną Ispanijoje… galbūt. – Robertas pakartojo šį žodį, lyg nebūčiau išgirdęs jo patį pirmą kartą.
Lina atidarė miegamojo duris ir kurį laiką tylėdama stovėjo tarpdury. Saulės šviesa krito jai į veidą ir šviesūs plaukai švytėjo aplink jį it aureolė. Mačiau, kad ji nusiverkusi.
Drauge ištarėme tą patį žodį:
– Atleisk.
Aš tvirtai apglėbiau ją ir pasakiau:
– Nesijaudink, netrukus grįšiu namo.
Jutau, kaip ji linktelėjo įsikniaubusi man į petį. Jaučiausi kaltas, jog išsiruošiau į dar vieną nuotykį, mums vos spėjus kartu apsigyventi. Žinojau, kad Lina tikisi kitokio nuotykio, labiau susijusio su vestuvių varpais nei su geltonu motociklu. Galiausiai paleidome vienas kitą iš glėbio ir apsidairiusi po kambarį Lina tarė:
– Ką gi, regis, tau metas keliauti.
Dabar atėjo mano eilė linktelėti. O ką galėjau pasakyti? Netrukus išvyksiu į šešių mėnesių trukmės kelionę, tad leisdamasis laiptais paskui Liną į pirmą aukštą galėjau tik viltis, jog grįžęs vis dar rasiu ją čia. Nes giliai širdyje norėjo pasakyti „taip“ tam nuotykiui su ja. Vienintelė bėda, kad būdamas namie aš negalėdavau liautis svajojęs, kur vėl galėčiau nukakti.
Prieš iškeliaudamas turėjau prasimanyti degalų. Žinojau – degalų paieškos tikriausiai taps sunkiausiu išbandymu. Maisto ir vandens galima gauti lengviau, nei dauguma žmonių mano, o pernakvoti blogiausiu atveju aš visada galiu motociklo priekaboje, taigi vienintelis dalykas, neabejotinai galintis bet kur ir bet kada užvilkinti kelionę, buvo degalų trūkumas.
Galbūt Lina tai vadino bėgimu, bet aš, išėjęs iš namų į gatvę ir pajutęs užplūstant energiją, būčiau pasakęs visai kitą žodį: „laisvė“. Laisvė nežinoti, kas laukia ateityje, su kuo galbūt susitiksiu, kam padėsiu, ir sukrečiantis suvokimas, kad ši keista, ekscentriška idėja netrukus taps tikrove.
Patraukiau į Holivudo bulvarą, netoli tos vietos, kur tąkart taip pranašiškai sutikau benamį, bet dabar jo niekur nebuvo matyti. Vietoj jo radau ne tokių kilniaširdžių žmonių. Galbūt jie niekad nebuvo matę užrašo: „Gerumas yra geriausias vaistas.“
Pirmiausia priėjau prie dviejų jaunuolių su minkštomis fetrinėmis skrybėlėmis ir džinsais, kurie, regis, būtų labiau tikę jų seserims.
– Klausyk, drauguži, – perspėjo mane aukštesnysis, – liaukis svajojęs ir važiuok namo. Švaistai mano ir savo laiką.
Nejaugi, drauguži? Juk tai tu nešioji fetrinę skrybėlę vidury vasaros. Paėjęs toliau sutikau jauną porelę su dviem „Louis Vuitton“ pirkinių krepšiais rankose. Na štai, pagalvojau, šiandien jie jau atvėrė pinigines – ir, regis, ganėtinai dideles. Galbūt atvers jas ir man.
– Atleisk, – atsakė jie, pamanę, jog prašau išmaldos, o tai buvo panašu į tiesą. – Nieko neturim.
Liūdna, bet ir aš ištariau tuos pačius žodžius benamiui gatvėje atsisakydamas padėti, nors žinojau, kad galiu.
Kitas vyrukas, į kurį kreipiausi, buvo turistas – aš bent jau taip nusprendžiau, nes jis mokėjo Geležiniam Žmogui, kad galėtų su juo nusifotografuoti. Ne tikram Geležiniam Žmogui, o vienam iš daugybės besistengiančių pragyventi aktorių, kurie, apsivilkę kaip filmo herojai, klaidžiojo Holivudo bulvaru. Kai nuotrauka jau buvo padaryta, aš papasakojau apie savo kelionę.
Turistas tik papurtė galvą it nusivylęs tėvas: „Liaukis dykinėti ir prašinėti praeivių pinigų, brolyti!“
Ką gi. Dabar žinau, kodėl praėjusį vakarą abejojau pats savimi. Jaučiausi kaip visiškas kvailys. Vaikštinėjau po Holivudo bulvarą su ryškiai geltonu kanistru degalams ir pasakojau žmonėms apie savo kelionę, o jie šaipėsi iš manęs. To nebuvo scenarijuje. Bent jau mano parašytame.
Nusprendęs, kad galbūt artimiausioje degalinėje seksis geriau, palikau Holivudo bulvaro džiungles. Atsisėdęs ant suoliuko prie autobusų stotelės priešais degalinę pamėginau atsipalaiduoti. Kitaip tariant, klausiau savęs, kaip ruošiuosi apkeliauti visą pasaulį, jei net neįstengiu išvažiuoti iš Los Andželo. Gal Lina buvo teisi? Gal visas šis planas yra tik dar vienas bandymas pabėgti?
Daug anksčiau, kai dar nepažinojau Linos, susitikinėjau su gražia, sumania, išprususia ir malonia moterimi vardu Mišelė. Tiesą sakant, man labai pasisekė, nes visus šiuos nuostabius bruožus turi ir Lina. Bet savo palyginimo aš dar nebaigiau. Su Mišele kartu praleidome penkerius metus. Kartu gyvenome, kartu ruošdavome vakarienę, pasiėmėme iš prieglaudos šunelį. Tačiau vieno dalyko nepadarėme, tai yra aš neįstengiau padaryti – susituokti.
Mišelei nusibodo laukti. Ji pagrasino palikti mane. Man pavyko ją įtikinti, kad prieš viską mesdami turėtume apsilankyti pas psichologą, žmogų, kuris suprastų mano padėtį ir paaiškintų Mišelei, jog santuoka negarantuoja, jog sutuoktiniai laikysis įsipareigojimų.
Baigiantis ketvirtam seansui mudu su Mišele nebenorėjome net kalbėtis vienas su kitu, o psichologė pavargo šnekėti viena. Ji atsilošė kėdėje ir pasiūlė, prieš ateinant pas ją dar kartą, mums patiems šiek tiek padirbėti.
– Jūs mus metate? – paklausiau jos.
– Ne. – Psichologė nervingai nusijuokė. – Tiesiog nemanau, jog jūs tam pasiruošę. Santuoka nėra vien vestuvės. Tuokiantis užmezgamas ryšys, galintis ištverti viską, kad ir kas gyvenime nutiktų. Tai milžiniškas įsipareigojimas. Jam reikia daug pastangų ir kantrybės.
Sėdėdamas ant suoliuko svarsčiau, ar man netrūksta kantrybės. Vos tik kas nors gyvenime nepavyksta, susirandu ką nors kita. Nemėginu visko išsiaiškinti ir pataisyti, tiesiog pakeičiu tai kuo kitu. Pradėjau dvejoti, ar tik ir ši kelionė nesibaigs taip pat. Ar turėsiu užtektinai kantrybės sulaukti gerumo?
Pakėlęs akis pamačiau artyn einantį vyrą. Tai buvo Dvaitas. Iš karto oficialiai pareiškiu: Dvaitas buvo pirmas mano angelas. Panašus į jauną Džeimį Foksą, su šauniais veidrodiniais akiniais nuo saulės ir baltu rankšluosčiu, kurį buvo nepaaiškinamai persimetęs per petį it koks bokso treneris (daugeliu atžvilgių jis man toks ir buvo), Dvaitas pastebėjo mane sėdintį ant suoliuko ir linktelėjo.
Man to pakako. Pašokęs iš vietos puoliau pasakoti apie sumanytą kelionę:
– Keliauju per pasaulį su geltonu motociklu pasitikėdamas… na, tik žmonių gerumu. Čia mano degalų kanistras. Man reikia degalų. Negalėsiu išvažiuoti net iš savo namų, jeigu niekas pirmą kartą nepripildys man šio kanistro.
Esu tikras, kad už tokį trumpą pristatymą rinkodaros pamokoje būčiau gavęs nepatenkinamą pažymį, bet Dvaitas susidomėjo.
– Keliauji aplink pasaulį vien tikėdamasis žmonių gerumo? Geltonu motociklu? Tikrai? – pakartojo jis mano žodžius.
– Tikrai, – patvirtinau.
– Nu, nejaugi?
– Taip, suprantu, kad skamba beprotiškai, bet tai tiesa ir man reikia tavo pagalbos, – pasakiau ir nutilęs laukiau.
– Gerai, – tarė jis gūžtelėjęs pečiais.
Pašokęs apkabinau jį, vos nepargriūdamas drauge su juo ant žemės.
– Galėčiau tave išbučiuoti! – sušukau.
– Tik jau nereikia, – nusijuokė Dvaitas ir mes nuėjome su kanistru prie kolonėlės.
Įdomiausia, kad Dvaitas čia net nesipylė degalų, jis net neturėjo automobilio. Tačiau turėjo svajonę. Sužinojau, jog anksčiau dirbo sunkvežimio vairuotoju ir važinėjo po visą šalį, bet niekad neturėjo galimybės sustoti ir geriau pažinti miestus ir miestelius, pasitaikiusius jo kelyje.
– O, žmogau, – susižavėjęs kalbėjo jis. – Kaip norėčiau padaryti ką nors panašaus kaip tu. Visada troškau kur nors iškeliauti. Na, supranti, pamatyti pasaulio.
– Tai kodėl nekeliauji? – paklausiau, nors ir žinojau atsakymą.
Daugelį iš mūsų varžo finansinės galimybės, mes negalime išsiveržti iš savo pasaulėlių ir atsisakome tų pasaulių, kurių galbūt niekada neturėsime progos aplankyti.
– Tiesiog tai sudėtinga, – paaiškino jis. – Turi dirbti, kad galėtum keliauti, o keliauti negali, nes turi dirbti.
Dvaitas gūžtelėjo pečiais, tarsi tai jam nieko nereikštų, bet aš pamačiau, kaip trumpam dingo jo kaukė ir akyse akimirkai sužvilgo ilgesys – troškimas laisvės, kurią aš ruošiausi patirti, ypač dabar, gavęs pirmą pilną kanistrą degalų.
Užsirašiau Dvaito duomenis, kad galėčiau jam papasakoti apie savo kelionę po pasaulį. Tam ir pasiėmiau nešiojamąjį kompiuterį – ruošiausi rašyti tinklaraštį visiems, kurie norės manęs klausytis, ir nuolat pranešti Linai, draugams ir artimiesiems apie tai, kaip man sekasi. Be to, tokiu būdu tikėjausi užmegzti artimesnį ryšį su visais naujais draugais, kuriuos sutiksiu per šią kelionę.
Su Pirmuoju Gerumu išvažiavęs iš savo gatvės, dar keturiasdešimt penkias minutes burzgiau Los Andželo spūstyje, kol pagaliau prieš akis atsivėrė platus greitkelis ir galėjau padidinti greitį. Važiuodamas mąsčiau apie Dvaitą, troškau, kad kada nors ir jis pajustų tokią pakilią nuotaiką, jausmą, kai kiekviena kūno ląstelė net pulsuoja viltimi. Žinoma, aš dar kartą palikau už savęs buvusį gyvenimą ir riedėjau į saulėlydį. Aišku, tai buvo visiškai beprotiška idėja su pašėlusiomis, sunkiai suvokiamomis galimybėmis, bet saulei atsimušant nuo mane supančių dykumos smėlynų mačiau du sakalus, skrendančius priekyje manęs, ir pasaulis atrodė nuostabus kaip niekada anksčiau.