O Jonelis tuo tarpu bėgioja apie savo Balčkį, gindamas jį nuo bulbynų. Labai jau pavargęs, atsisėdo ant ežės19 ir laukė, kad kaip nors greičiau ateitų vakaras. Pargįš jis tada Balčkį namon… Matušėlė atneš daug daug žuvų, užkais katiliuką, išvirs sriubos su žuvimis ir abudu skaniai, skaniai pavalgys su šviežia duonele… O valgyti jis jau labai nori; kaip privalgė iš ryto juodos bulbienės, tai dar lyg šiol nieko šilto nevalgė ir tildo savo badą, grauždamas duonos smočiuką20, kurį jam matušėlė į kišenę įdėjo. Kaip gerai bus, atsisėdus prieš ugnį apsišildyti ir išdžiovinti įmirkusias21 kojas ir drabužius!… Nebuvo jam labai šalta ir lietus ne spieriai22 jį permerkė; matušė kaip galėdama apsaugojo savo Jonelį nuo šalčio ir lietaus; uždėjo kailiniukus, o ant viršaus dar apvilko savo miline23 sermėga. Kokia gera ta matušėlė! Neužilgo jau ateis žiema, jau nebreikės ganyti Balčkio… Sėdės sau per visą dieną troboj su matušėle ir klausys jos dainelių ir pasakų. Atminė jis, praėjusią žiemą, matušėlė verpia ar audžia ir pasakoja ilgas, gražias pasakas, arba daineles dainuoja… O jis sėdi prie jos kojų ir klausos, ir vis naujų prašo… Niekur jam taip gerai nėra, kaip su ja… O šįvakar kaip bus gerai, tai dar niekad taip nebuvo! Turbūt, matušėlė atneš lydekų didelių, ilgų, o skanių, ak, kaip skanių!…
Taip jam bemąstant, atėjo ir vakaras. Sušuko, savo Balčkiui: „Brr-užt! brr-užt!” Balčkis pasileido namon bėgti, o Jonelis gynėsi24 paskui jo. Klanelis ne klanelis, purvynas ne purvynas – jis tik audė ir audė savo trobelės linkui. Purvai iš po jo basų, mažų kojų skleidėsi į visas šalis; kitsai klano lašas aukščiau jo galvos iššokdavo ir puolė ant veidelio; jo užraitytos kelnelės lyg kelių apsitaškė purvais; antis prasivėrė, prasiskleidė drabužiai ir pasirodė gerklė. Lietus vis pylė ir pylė kaip iš maišo; pylė Joneliui už apikaklės, bėgo sriovėmis per kūną, o jis nieko nematė ir neatbojo25… Jam tik rūpėjo kuo greičiausiai parlėkti namon, pamatyti brangią matušėlę, pasišnekėti su ja, paklausyti jos pasakojimų, kaip kokią lydeką sugavo, o paskui abudum atsisėdus už stalo, užsrėbti skanios sriubos su žuvimis… Nei dvaro ponas neturės šįvakar tokios vakarienės!…