Sniegė ir jos devynetas

2

Pavo Emilis Milana buvo pavadintas dviejų legendinių bėgikų garbei. Būdamas dvidešimties, kone prilygo savo bendravardžiams bėgikams, kaip ir tikėjosi jo velionis tėvas, – jeigu ne laimėjimais, tai bent jau širdimi, lengva ir eiklia it laumžirgis.

Trisdešimt metų jis kasdien nubėgdavo po dešimtį kilometrų. Bėgiodavo rytais, prieš eidamas į tarnybą, ir vakarais, vos parėjęs iš darbo, bėgiojo net tą vėjuotą naktį, kai gimė jo duktė. Kasmet nuavėdavo šešetą porų sportukų ir per kiekvienas Kalėdas gaudavo nuo šeimos dovanų naują sportinį kostiumą. Šeima jį meiliai praminė skraidančiu triušiogaliečiu, pravardė paplito ir tarp kitų vietos gyventojų.

Dabar, būdamas penkiasdešimt penkerių, Pavo Emilis Milana ištisas dienas sėdėjo sodo krėsle vidury serbentų krūmų, žolynų, ramunių, obelų, dilgėlių, ežių, varlių, peteliškių ir vabzdžių. Sodo sezonas prasidėdavo vos sniegui nutirpus ir baigdavosi sulig pirmąja šalna.

Tokia permaina įsigalėjo prieš šešetą metų.

Veltui jam siūlė skaityti knygas. Veltui įkalbinėjo eiti paplaukyti, pasiirstyti ar kur pasisvečiuoti. Jis turėjo stebėti sodą ir jo gyvastį – taip paaiškino savo žmonai Marjatai, kuri ėmė manyti esanti gyvanašlė ir todėl kartkartėmis kentė baisius sąžinės priekaištus. „Senatvė ne visada paiso amžiaus“, – Marjata Milana buvo pratusi teisinti savo vyrą.

Kiekviena nauja diena atskleisdavo Pavo Emilio Milanos asmenybės dalį, ir dalis po dalies vis mažėjo to Pavo Emilio Milanos, už kurio buvo ištekėjusi Marjata Mekikuisma.

Pavo Emilis Milana žvelgė į dukterį pro šlapius akinius.

– Argi jau negaliu pats spręsti, kur sėdėti? – piktai metė jis. – Jau atvirtom į komunistus, ar kaip? Taip, šito jie čia siekia. Komunizmo ir to, kad laisvas žmogus negalėtų sėdėti kur panorėjęs. Ir tu taip pat? Parodyk, mergaite, savo partinį bilietą, ko gero, turi jį kur užsikišusi.

Ela pažvelgė į padžiūvusią tėvo figūrą. Žili per ilgi plaukai lindo iš po skrybėlės kraštų; šią savaitę motina neapsikentusi atskubės į sodą su žirklėmis. Po languotais marškiniais styrojo susiraitę krūtinės gaurai.

– Kiekvienas gali sėdėti kur panorėjęs, – atsakė Ela. – Tiek apie sėdėjimą. Betgi lauke lyja.

Pavo Emilis Milana nustebęs įbedė akis į dangų.

– Ir mama liepė eiti vidun, – pridūrė ji.

Pavo Emilis Milana nukratė vandenį nuo skrybėlės.

– Jeigu tavo mama liepė eiti vidun, būtinai eik. Tėvų reikia klausyti, nors raudonieji mano kitaip. Kas iš tiesų yra tavo mama?

– Ne, ji liepė eiti tau.

– Taigi. Ar tu esi toji mokytoja, pargrįžusi čionai? Mano duktė?

Ela pritarė, tądien jau trečią kartą.

Tėvas dirstelėjo pro akinių viršų, jo žvilgsnis atrodė sutrikęs. Paskui gudriai šyptelėjo.

– Netrukus ateisiu. Tu eik pirma. Turiu dar pasiklausyti.

– Aš jau du kartus ėjau pirma, – atsakė Ela. – O tu tebesėdi čia. Juk neketini krėsti man pokštų?

– Turiu čia reikalų, – paaiškino jis su nenusakoma mina. – Ateisiu, kai tik galėsiu. Dabar jau eik, širdele.

– Tu sušlapsi.

Tėvas suirzo.

– Sušlapsiu? Pagalvokime apie lietų. Iš dangaus ant mūsų krinta tokie mažuliukai pursliukai, tik pažvelk – jie nekenksmingi. Argi vanduo turi būti tik ežeruose, tvenkiniuose, upėse, vandentiekio vamzdžiuose ir voniose? Kiek vargo patiriame, gamindami vandeniui nelaidžius stogus ir drabužius, ir skėčius, ir visa kita tik tam, kad išvengtume tokio sąlyčio. Mes taip stengiamės atsiriboti nuo vandens.

Jis iškėlė rankas, tarsi norėdamas apglėbti lietų.

– Tačiau ir mes visi sutverti iš vandens. Ir tu, ir aš. Vanduo nuolatos srovena mumyse. Tas pats vanduo visur. Ar vanduo yra Dievas? Be abejo, vanduo yra gyvybė. Gyvybė gavo pradžią iš vandens. Pagalvok ir tu apie tai.

Ela valandėlę pastovėjo lietuje su tėvu, kol tas vėl nugrimzdo į savo atsiskyrėlišką tylą. Abu dar pažiūrėjo viena kryptimi.

Už sodo tvoros driekėsi pieva. Jos viduryje stovėjo pavėsinė – išvaizdus, bet apgriuvęs statinys, kurio pakraščiuose vešėjo dilgėlės ir dagiai. Iš pavėsinės dėbsojo tamsus šešėlis.

Prieš daugelį metų tenai buvo iškelta šventė visiems kaimynams. Ją surengė neseniai atsikėlusi šeima, norėdama padaryti gerą įspūdį. Triušiogaliečių papročiu šeimai buvo padovanotos mitologinės skulptūros – miškiniai, girių fėjos, elfai ir vienas žmogaus ūgio baubas, atspindintis tamsiausius skulptoriaus pojūčius. Sužavėti šeimininkai išdėliojo skulptūras namie ir sode; tačiau niūri baubo mina taip nugąsdino jų vaikus, kad jis tylomis buvo paliktas pavėsinėje. Nuo tada ji tapo mėgstama miestelio vaikų vieta drąsai išbandyti.

Dabar, ko gero, baubas sulaukė draugijos. Pavėsinėje nuo lietaus prisiglaudė trejetas šunų. Netrukus, irgi pasijutę nejaukiai, jie nubidzeno savo keliais.

Tėvas pasitrynė nosies kraštą. Elos žvilgsnis klaidžiojo lietuje ir sustojo prie tėvo apšepusio skruosto ir po šeriais matomo rando.

Sodas buvo vienintelė vieta, kur jos tėvas jautėsi visiškai ramus, beveik laimingas. Netrukus žiema privers jį keletą mėnesių sėdėti namie.

Ela atnešė skėtį, padavė jį tėvui ir sugrįžo vidun.

Į buvusį Elos kambarį vedė įviji laiptai. Penkta ir keturiolikta pakopa girgžteli, kai ant jų užlipi. Ela nė karto nebuvo ant jų užlipusi nuo tada, kai jai sukako penkeri.

Iš kambario buvo išnešta daug senos mantos. Mama pavertė jį siuvykla. Ela Milana neatminė nieko, ką motina būtų pasiuvusi, išskyrus tas gėlėtas užuolaidas, kabančias palei atvirą siuvyklos langą, permirkusias nuo lietaus.

Netrukus pakaitinis merginos darbas baigsis ir ji bus pasiųsta į kitą mokyklą kitoje apskrityje. Ligi tol sėdės prie seno rašomojo stalo, taisydama rašinius. Jos kojos jau beveik nebetilpo po stalu.

Stalo kampe gulėjo saldainių maišelis. Už kiekvieną ištaisytą rašinį Ela apdovanodavo save karamele. Po penkių rašinių nulipdavo žemyn atsigaivelėti. Kai pagaliau ištaisys dvidešimt penkis, vakaro užduotis bus atlikta.

Tada ims nagrinėti knygas.

Padariusi pertraukėlę tarp taisymų, žvilgtelėjo į Dostojevskį, kuris gulėjo ant lovos laukdamas jos. Apie Raskolnikovo mirtį perskaitė dar sykį vos parėjusi namo. Visa kita nusprendė peržiūrėti vėliau.

Ela stengėsi pamiršti Dostojevskį su jo draugija ir įsigilinti į rašinius.

Jos sąmonėje rašiniai skardeno savo įžvalgomis, nuomonėmis, požiūriais, klaidingais interpretavimais, išpažintimis ir pateisinimais. Juokai, banalybės ir metaforos užplūdo Elos stiliaus nuojautą, ir kalbinės nuovokos šliuzai sunkiai girgždėjo, kai pro juos mėgino prasigauti abejotinos darybos sakiniai ir klaidingi sudurtiniai žodžiai.

Bet kuris netobulas rašinys palikdavo įrantą jos galvoje. Kartais klaidingi sakiniai įsisiurbdavo ir tūnodavo joje kelias dienas, keldami minčių sūkurius ir griaudami užtvaras.

Prieš porą savaičių paskaičiavusi ji sužinojo, kad gyvenimo jai buvo skirta maždaug 74 148 rašiniams perskaityti. Paskui ji išeis į pensiją su svetimų minčių išrantyta galva.

Kai iki vakaro normos buvo likę septyni rašiniai, Ela stabtelėjo pasigėrėti esė, parašyta Agatos Kristi kūrybos motyvais. Sukrėtė aukštesnis nei vidutinis, netgi išskirtinis rašinio lygis. Grynas, aiškus, apibrėžtos struktūros tekstas. Nieko bendro su Dostojevskiu ar Kundera, tačiau gimnazisto išsakytos mintys buvo tikrai brandžios.

Ela įvertino rašinį stipriu dešimtuku ir šalia pažymio nupiešė mažą papūgėlę.

Tada ji ėmė abejoti, ar būtina rašinį dėti į Lauros Sniegės bylą.

Direktorius itin nuodugniai paaiškino, kad visus stipriu dešimtuku įvertintus rašinius būtina nukopijuoti ir įdėti į Lauros Sniegės bylą. Tačiau direktorius taip pat pateikė reikalavimus, kurių reikia paisyti rašant stiprius dešimtukus:

Mes garsėjam senomis ir šlovingomis rašymo tradicijomis, tad, vertindami kalbines gimnazistų išmones, neturime lengvai rašyti „puiku“. Būdama jauna mokytoja, tu, Ela, privalai įsidėmėti, kad tekstas, be abejo, negali būti geras, jei nėra pagirtinas, o ir pagirtinas tekstas ne visada yra išskirtinis. Rašytoja Sniegė suteikė mums didelę garbę, kad, ieškodama naujų narių, atkreipė dėmesį į mūsų mokyklą, tačiau mes nieku gyvu neturime jai primesti vidutinybių.

Žymiosios Lauros Sniegės byla buvo rudas odinis aplankas, laikomas už direktoriaus stalo. Ela yra girdėjusi, kad rašytoja retkarčiais pasirodydavo mokykloje, išgerdavo kavos direktoriaus raštinėje ir paimdavo pasiskaityti aplanke sudėtus tekstus. Laura Sniegė norėjo atrasti naujų gerų autorių, ketindama pakviesti juos į Triušiogalos literatų draugiją.

Tiesa, draugija nebuvo priėmusi naujų narių jau tris dešimtmečius.

Ela dar sykį perskaitė rašinį apie Kristi, aptiko jame vidutinybės požymių ir prie dešimtuko brūkštelėjo minusą.

Vėliau tą vakarą Ela žiūrėjo pro savo kambario langą ir matė, kaip mama veda iš sodo priešgyniaujantį tėvą. Vėjas ėjo smarkyn, medžių šakos ir žolės linko prie šlapios žvilgančios žemės.

– Bibliotekos policija, labas vakaras, – pasigirdo balsas už nugaros.

Mergina atsigręžė.

Bibliotekininkė Ingrida Katelė mostelėjo į gulinčias ant lovos knygas ir nusišypsojo.

– Aš tik atėjau priminti, kad tu pamiršai įrašyti tas knygas bibliotekos formuliare. Ir, deja, visos jos yra išimtos iš apyvartos. Taigi daugiau nebegaliu jų išduoti. Labai liūdna, kad jos nebepasieks skaitytojų. Maniau, kad atidėjau jas į šalį. Tačiau žmogus juk taip linkęs klysti, tiesa?

Ingrida Katelė stovėjo ant grindų vienomis kojinėmis, klausiamai pakreipusi galvą. Ela nurijo pasiaiškinimą, ji pasijuto karingai.

Jai pavyko atsiliepti nukentėjusios šalies balsu, kai paklausė, kaip Triušiogalos biblioteka galėjo sukaupti tokį kiekį brokuotų meninės literatūros kūrinių.

Mergina turėjo galimybę pusvalandį pavartyti pavogtas knygas. Šūsnyje buvo keletas knygų, kurių ji nežinojo, tad negalėjo pasakyti, ar jose yra klaidų. Bet dvi iš jų atpažino. Jose rado akį rėžiančių keistų, skandalingų nukrypimų, greičiausiai čia slypėjo visas spaustuvininkų sąmokslas.

Albero Kamiu romano „Svetimas“ pagrindinis veikėjas Merso nesulaukia nuosprendžio už žmogžudystę, kaip nutiko originalioje versijoje, nes Jozefas K., įsibrovęs į kalėjimą, padeda Merso pabėgti ir pats lieka vietoj jo laukti nuosprendžio.

Ir K. S. Luiso „Liūto, burtininkės ir drabužių spintos“ originale liūtų valdovas Aslanas pasiaukojo dėl žmonių vaiko, o čia Aslanas tiesiai šviesiai susidoroja su Baltąja Ragana, stverdamas dantimis jai už galvos.

Ela metė Ingridai Katelei:

– Tai juokinga. Kaip žmonės gali daryti tokius dalykus ir apie juos nerašo laikraščiai!

Ingrida Katelė gūžtelėjo pečiais.

– Kartais taip atsitinka – ką dar galiu pasakyti? Dėl tokių dalykų geltonoji spauda nesitaškys, literatūra ne itin domina visuomenę. Senos knygos beveik visos tokios. Kažkoks spaustuvininkas panūdo kiek papokštauti skaitytojų sąskaita ir, jo manymu, smagiai papokštavo.

Truputį luktelėjusi Ingrida pasilenkė prie Elos paimti knygų.

– Tai va, – tęsė ji. – Dabar aš jas pasiimsiu. Gerai suprantu, kad knygos tave domina ir, be abejo, jos taptų kolekciniais egzemplioriais, patekusios į laisvąją rinką, betgi tu suvoki, jog negaliu jų niekam atiduoti.

– Kodėl gi ne?

– Ak, taisyklės draudžia. Akivaizdžiai brokuoti egzemplioriai turi būti naikinami.

– Tų pokštaujančių spaustuvininkų gana daug, – tarė Ela. – Visos šios knygos išspausdintos skirtingose vietose. Patikrinau. Nebent vienas piktavališkas asmuo iš vienos spaustuvės pereina į kitą.

Ingrida Katelė minutėlę pamąstė.

– Taigi. Galbūt tai pokštaujančių spaustuvininkų sąmokslas arba vienas keliaujantis sabotuotojas. Šiaip ar taip, būdama bibliotekininkė, privalau išimti iš apyvartos brokuotus egzempliorius. Ir tikiuosi, kad tu šito niekur neviešinsi. Išties nenoriu, kad kolekcininkai užplūstų mūsų bibliotekas, ketindami išvogti brokuotus egzempliorius. Manau, supratai.

Ela neatsakė.

– Noriu pridurti, – kantriai tęsė Ingrida Katelė, – kad jei laikysi liežuvį už dantų, aš irgi neskelbsiu apie tavo savivaliavimą knygų išdavimo skyriuje. Aš iš tikrųjų nesu bibliotekos policija, bet knygų vagystė taip pat yra vagystė, kuri sudomintų pareigūnus, kaip ir už borto įtaisyto variklio vagystė.

Kambaryje trumpai stojo tyla. Bibliotekininkės mestas grasinimas sutrikdė jas abi.

– Sudomintų – gerai pritaikyta tariamoji nuosaka, – abejingai pastebėjo Ela.

– Iš tiesų? – atsakė Ingrida Katelė.

Jos šyptelėjo viena kitai su lengva nuostaba. Paskui bibliotekininkė, praleidusi Elą nulipti žemyn, apsiavė, išėjo pro laukujes duris ir išskleidė skėtį, paliktą lauke ant laiptų.

Ela pamatė, kaip motina dvilinka slankioja po sodą. Žvilgtelėjusi aukštyn, pamojavo dukteriai.

– Jis čia pametė savo akinius. Girdi, žeminukai nusinešė. O aš vargšelė gūžinėju ieškodama jų, tų nelemtų akinių.

– Mielai likčiau padėti, – tarė Ingrida Katelė, – bet turiu skubėti uždaryti bibliotekos. Septynioliktą uždarom, o dar ta naujoji praktikantė ten liko viena.

Ir bibliotekininkė nuėjo prie savo dviračio, sudėjo knygas į dviračio krepšį ir numynė, viena ranka laikydama skėtį, kurį mėgino išplėšti vėjo gūsiai.

Ela mokytojų kambaryje pasiteiravo apie Ingridą Katelę: bibliotekininkė Ingrida Katelė ir rašytoja Ingrida Katelė buvo vienas ir tas pats asmuo.

Tai privertė ją šyptelėti.

Ji pasitenkino Ingridos Katelės aiškinimu apie brokuotas knygas. Vėliau suvokė, kad viena tikrovė visuomet slepia kitą, o toji – dar kitą.

3

Ela stebėjo motiną, žiūrinėjančią senas skaidres.

Projektoriaus dūzgimas užpildė svetainę, pakvipo senais laikais. Baltoje sienoje blyksėjo spalvoti vaizdai su darnia laiminga šeima.

Spragt – mama jauna, graži ir nedrąsiai šypsosi. Spragt – tėtis pozuoja kaip bėgikas su dirbtiniais prancūziškais ūsais, o maža mergytė įsitvėrusi jo kojos. Spragt – tėtis pasičiupęs mamą po pažastimi, o mama pažiūrėti tokia maža ir laiminga. Spragt – mama stovi sode nuoga ir jauna, o tėtis laisto ją iš sodo žarnos. Spragt – maža mergaitė su knyga sėdi sodo sūpuoklėse, spragt – hamake, spragt – valtyje. Fonas keičiasi, o knyga lieka. Vejos buvo švarios, jose nešliaužiojo jokie gyviai, dangaus žydrynė gili, o kadangi dar buvo ir raudonų saulėlydžių rinkinys, naktis niekada neateidavo.

Ela sėdėjo kampe, atrėmusi smakrą į kelius, ir stengėsi atgaivinti mintyse gyvus tikrovės prisiminimus, likusius anapus skaidrių. Traukė projektoriaus kvapą ir stengėsi atsekti prisiminimų pėdsakus praeities vaizduose.

Ji atminė, kaip kvepėjo žolė, kai mergaitė gulėjo pievoje, skaitydama pasakų knygą. Atgijo tėvo prakaito kvapas, kai po ilgo bėgimo jis atsisėsdavo šalimais ant sofos. Taip pat iš kažin kur sugrįžo sekmadieninės kavos ir šviežių bandelių kvapai, ir kvapas to mėlyno tepalo, kuriuo mama jai sunegalavus įtrindavo krūtinę ir nugarą.

Ela Milana kaip įmanydama stengėsi priartėti prie savo atsiminimų. Stengėsi kurti iš kvapų trijų dimensijų vaizdus ir versti juos judėti. Pliekė savo atmintį kaip įsiaikštijusį kavos aparatą, tačiau praeitis sugrįždavo tik mažomis atplaišomis. Jeigu visi jos prisiminimai nuo gimimo iki konfirmacijos dienos būtų buvę sujungti išvien, jie būtų sudarę bent jau dešimties minučių trumpametražį filmą – šiurkštų, painų ir miglotą.

Ela neatminė potyrių, kuriuos žinojo išgyvenusi. Atminė prisiminimus apie buvusius prisiminimus arba tai, kas jai buvo papasakota.

Nykstantys prisiminimai buvo tik pirmykščių prisiminimų kopijos, kurias ji reguliariai pakeisdavo naujomis, vis blankesnėmis už buvusias, nykstančias nežinomybėje. Gal ir ji pati buvo blanki, iš dalies perdirbta kopija tos Elos Amandos Milanos, kuri ji buvo vakar.

Ela visuomet tikėjosi turėsianti tokią praeitį, kurią sugrįžus įmanoma panagrinėti. Tačiau dabar motina bemat sudirgdavo, kai duktė mėgindavo klausinėti apie senus gerus laikus, – motina nenorėjo švaistyti laiko kapstydamasi po praeitį, ją domino tik televizijos laidos ir loterijos lošimai, kuriuose galėjo ką nors laimėti. Tėvo apskritai nevertėjo klausinėti apie nieką, negalia išdildė Pavo Emilio Milanos atmintį.

Baisus dalykas, kad proto negalia gali taip suardyti žmogaus prisiminimus. Tai, kad ji prarydavo dabarties akimirkas, šiaip jau buvo nepakeliama.

Pavo Emilio Milanos akiniai galų gale atsirado. Rėmeliai buvo skilę į keturias dalis, jos mėtėsi po visą sodą. Kairysis lęšis gulėjo bulvių ežioje, dešinysis – vidury rožių krūmo. Kairiajame buvo gilių įbrėžimų.

– Pavo, mielasis, ar žinai, kokie brangūs dabar akiniai? O tu sulaužai vienintelius savo akinius ir išmėtai nuolaužas kaip mažas vaikas.

Pavo Emilis Milana dėbtelėjo į žmoną.

– Aš nieko nelaužiau. Tie nelemti žeminukai patykojo manęs. Negalėjo pakęsti, kad žiūriu į juos.

Marjata Milana pažvelgė į dukterį.

– Senatvė ne visada paiso amžiaus, – tarė ji, glostydama vyrui galvą. – Reikia tau apkirpti plaukus. Susivėlę kaip miškinio. Niekas nesuprastų, kad tu žmogus, jeigu aš nuolat tavimi nesirūpinčiau.

Kai gimtosios kalbos ir literatūros pakaitinė mokytoja Ela Milana baigė paskutinę savo pamoką, prie jos priėjo vienas gimnazistas, laikydamas portfelį.

– Ar galėčiau atgauti savo komiksus? – paklausė ir, pamatęs mokytojos miną, suprato, jog verčiau prisieks niekada daugiau nesinešiąs komiksų į mokyklą.

Ela pasirausė rankinėje ir ištiesė jam komiksų žurnalą. Mokinys padėkojęs jau sukosi eiti, bet staiga sustojo.

– Na, kas dar? – nekantriai tarė Ela. – Gal kiek įplyšęs, juk išgulėjo mano rankinėje dvi savaites, bet kas tau liepė skaityti jį per pamoką?

Vaikinas pakratė galvą.

– Na taip, bet čia ne mano. Ne tas žurnalas.

Ela kilstelėjo antakius.

– Kaipgi ne tas. Esu gimtosios kalbos ir literatūros mokytoja ir nešiojuosi rankinėje knygas, ne komiksus. Šioje rankinėje kaip gyva laikiau tik vieną komiksų žurnalą – tą, kurį paėmiau iš tavęs.

Mokinukas sklaidė žurnalą suraukęs antakius, paskui numetė jį ant stalo ir nusibraukė nuo kaktos plaukus.

– Smagus žurnalas, bet ne mano.

Ela atsiduso.

– Na, vadinasi, įkliuvau. Šis žurnalas, matyt, iš mano slaptos komiksų kolekcijos, kurią nuolatos nešiojuosi. Atleisk man. Atiduosiu tau žurnalą, kai tik rasiu jį savo komiksų aplanke.

Ela įbedė žvilgsnį į vaikiną, kol tas susivokė išeiti iš klasės. Tada vėl įsimetė žurnalą rankinėn. Paskui įjungusi savo mobilųjį pamatė du balso pašto pranešimus.

Pirmasis buvo nuo Ingridos Katelės. Ji sakė, kad Laura Sniegė perskaitė Elos kūrinį „Triušio takų“ literatūriniame priede ir jai jis patiko. Ingrida Katelė pridūrė ypatingu tonu, kad jodviem reikėtų susitikti artimiausiu metu ir šnektelėti apie vieną svarbų reikalą.

Kitas pranešimas buvo nuo motinos, ir jis labiau panėšėjo į spiegimą.

Tėvas greitąja buvo išvežtas ligoninėn po kažkokio nelaimingo atsitikimo sode. „Paskambink iškart, kai tik gausi šią žinutę, – šaižiai meldė motina ir paskui dar pridūrė, prisiminusi geras pokalbio telefonu manieras: – Ačiū, pakalbėsime vėliau.“

4

Pavo Emilis Milana gulėjo sveikatos centro stacionare, ketvirtoje palatoje.

Jis visas buvo nusėtas žaizdų, įdrėskimų, nubrozdinimų ir mėlynių. Ela Milana ir Marjata Milana sėdėjo prie jo lovos. Kitose trijose lovose gulėjo senukai, spoksantys į lubas, vietoj burnų žiojėjo juodos skylės.

Pacientas tikrai gyvens, užtikrino gydytojas. Nebuvo praradęs tiek daug kraujo, kaip pasirodė iš pradžių, žaizdos irgi pažiūrėti baisesnės, nei yra iš tikrųjų. Jam akivaizdžiai buvo pasimaišęs protas, kai jį čia atvežė, to nepaneigsi. Alcheimerio ligos sveikatos centras kol kas nemokėjo gydyti, et, o tai, kas sukėlė šoką, anksčiau ar vėliau praeis. Nors jau beveik galėjo pasakyti, kas jam nutiko, o paskui nebe. Taip jau būna, kartais tenka susitaikyti su tuo, kad niekada nebūsi tikras, – reikalai gali pakrypti vienaip, o paskui kitaip. Tačiau raminamieji susižalojusiam vyriškiui leis snūstelėti valandą kitą.

Gydytojas pasakė neketinąs spekuliuoti žaizdų kilme, bet paskui vis tiek spekuliavo.

Vienos žaizdos iš pažiūros pjautinės, kitos – kaip gyvūnų įkandimai. Visiškai galimas dalykas, kad pacientas susižalojo pats arba susižeidė į stagarus ar akmenis. Galbūt suklupo sode ir, apimtas staigaus panikos priepuolio, susibraižė braudamasis per medžių šakas bei krūmų smaigus. Beje, ar pacientas nebuvo linkęs į savižudybę? Sodas – nuostabi vieta, bet jame pilna aštrių šakų. Įmanoma ir tai, kad jį užpuolė koks mažas gyvūnas, tarkime, žiurkė. Dėl visa ko pacientui suleista vaistų nuo stabligės.

– Neturiu supratimo, kas nutiko, – pasakė dukteriai Marjata Milana. – Aš ploviau indus. Kaip tik ėmiau tvarkyti parengtus išsiųsti automobilio loterijos kuponus iš „Suomijos iliustruotojo savaitraščio“, o tavo tėvas sėdėjo sode visą priešpietį. Staiga man toptelėjo, kad galų gale reikia žmoniškiau apkirpti jam plaukus. Paėmiau žirkles, bet neradau jo sėdinčio savo kėdėje.

Persigandau, kad jis pasiklydo miške, nes ligi tol nuolat sėdėjo sode. Kartkartėmis pamanydavau: jeigu jam šaus galvon patraukti į parką, jis iš ten gali nuklysti į tikrą girią, nusidriekusią kažin kur. Jau bėgau skambinti pagalbos numeriu, kai iš aviečių krūmo pasigirdo balsas.

Jis buvo ten, visas kraujuotas. Ak, Dievulėli, man vos širdis neiššoko iš krūtinės, apėmė išgąstis, kad mane pačią ištiks koks smūgis ir mudu abu liksime trūnyti tenai sode.

Tačiau jis tebekvėpavo. Tįsojo aukštielninkas brūzgynuose ir tik silpnai dejavo. Pasakiau: „Nesijaudink, Pavo, pagalba tuoj atvyks.“ Ir tada nubėgau vidun ir paskambinau pagalbos numeriu, paskui turbūt paskambinau tau, nebepamenu, ką dariau, ir seseriai taip pat, man nesmagu sakyti, bet greičiausiai ir jai paskambinau, kažką burbtelėjau…

Ela pamanė, kad motina vėl ims šniurkščioti, bet ji tik metė pavargusį žvilgsnį į savo vyrą.

– Viso to jau per daug. Ten virtuvėje baisi netvarka. Indai liko išmėtyti ir, po velnių, mano naujajam puodui turbūt irgi galas, nes košė liko svilti.

Na, šiaip ar taip, jei nori, gal eik namo mažumėlę apsitvarkyti. Nėra jokio reikalo mums abiem čia sėdėti, tu juk turi dirbti savo darbus.

Ela jau antrą valandą grandė puodą, kai paskambino motina. Tėvas nubudęs ir pažinęs ją, bet nieko protingo nepasakęs.

– Ką man dabar su juo daryti? – aiktelėjo motina.

Ela sudvejojo, gal mama siekia jos pritarimo siųsti tėvą į slaugos namus.

– Pasistenk, kiek gali, – atsakė jai.

Mergina pastarosiomis naktimis galvojo apie tėvą ir sukūrė teoriją, kad tai iš esmės ne dorovinė, o matematinė problema.

Paprastai nepatartina savo vyrą arba tėvą išgabenti iš namų į valdišką įstaigą, nebent tai būtų neišvengiama. Pavo Emiliu Milana vadinamas asmuo ilgainiui vis mažiau panėšėjo į tą Pavo Emilį Milaną, kurį pažinojo jo žmona ir duktė, ir vis labiau virto kažkokiu nauju asmeniu, kurio Ela apskritai nebuvo linkusi pažinti. Kai tėvo procentinis dydis nukris žemiau tam tikro procento lygmens, pasak Elos teorijos, ateis metas Pavo Emilį Milaną atskirti nuo šeimos ir išvežti iš namų.

Buvo jau vėli pavakarė. Pro vakarinį langą sruvo šviesa, ji nudažė kambarį rausvai ruda užuolaidų spalva. Palikusi puodą mirkti Ela ant virtuvės stalo išskleidė vietos laikraštį.

Šalia laikraščio sėdėjo molinis žeminukas, į kurį vis dirsčiojo Ela. Motina nulipdė jį dailės klube prieš porą metų.

Skulptūrėlė ir šiaip neatrodė prasta, bet tik apžiūrėjus iš arti ir pasukus į šviesą išryškėdavo švelnūs jos bruožai. Iš pradžių Elai buvo sunku patikėti, kad ją nulipdė dukteriai gerai pažįstama Marjata Milana, kuri, kaip visi mirtingieji, virė bulvių košę, bruknių uogienę ir mezgė kojines, bet nekūrė meno.

Vietos keramikai lipdė daugiausia vandenius, girinius, elfus ir baubus. Laura Sniegė savo vaikiškose knygose išpopuliarino juos po visą pasaulį, tačiau ypač Triušiogaloje jų galėjai aptikti visur kur. Jie buvo teikiami laimėjus daiktinę loteriją, šiaip dovanojami ar nešami lauktuvių. Triušiogaloje tebuvo viena gėlių parduotuvė, o septyniose parduotuvėse prekiauta mitologinėmis skulptūromis.

Elos manymu, skulptūros buvo neskoningos ir slegiančios. Ji paklausė motinos, kurių galų toji nusprendė stoti į dailės klubą ir kaip nutiko, kad jos pirmas ir kartu paskutinis darbas buvo būtent žeminukas. Motina kažką tarstelėjo, esą ta mintis šovusi jai į galvą sode, kasant morkų lysvę.

Marjata Milana buvo ligi riešų sukišusi rankas žemėn ir ilgainiui pasijuto apimta kažkokios letargijos. Visiškai pamiršo, ką tuo metu veikė, ir susizgribo galvojanti apie žeminuką. Ją apėmė silpnumas ir svaigulys, ji sunkiai nusigavo namo ir atsigulė.

– Mane apėmė baimė, kad man nutiks tas pat, kaip ir tavo tėvui, – aiškino motina. – Kažin kas darėsi galvai. Kažkoks smegenų pakrikimas. Ir tas žeminukas ėmė man vaidentis, turėjau juo vienaip ar kitaip atsikratyti. Pamaniau, kad turėčiau išmėginti dailę, nes tame klube buvo pora pažįstamų.

„Triušio takų“ trečiajame puslapyje buvo reklamuojama „mitologinė kartografija“. Tai buvo naujausia užgaida. UŽSISAKYK MITOLOGINĘ KARTOGRAFIJĄ – SAU ARBA SAVO DRAUGUI! Paslaugą sudarė visų jūsų kieme gyvenančių mitologinių būtybių aprašas. Kaip nurodyta skelbime, paslauga kainuoja 80 eurų ir ją galima užsisakyti Triušiogalos mitologinio paveldo draugijoje.

Kas ketvirtame „Triušio takų“ numeryje buvo išimamas literatūrinis priedas, pavadintas trumpai glaustai – „10“. Ela skaitė naujausią numerį. Ji nepaskambino redaktoriui, nepranešė nebenorinti skelbti savo kūrinio. Penktame puslapyje buvo išspausdinta Elos novelė.

Priede buvo publikuojami vietinių rašytojų mėgėjų kūriniai. Triušiogala didžiavosi ne vien Laura Sniege ir jos globojamais rašytojais, bet ir dideliu būriu rašančių mėgėjų. Triušiogaloje buvo žinomi ne mažiau nei šeši rašytojų sambūriai, neskaitant labiausiai įsidėmėtino – Triušiogalos literatų draugijos, kurios nariais galėjo tapti vien Lauros Sniegės pakviestieji. Galimybė įstoti į draugiją buvo beveik vien teorinė, nes visas dabartinis Draugijos branduolys – devynetas nuolat dalyvaujančių rašytojų – buvo sudarytas per pirmuosius trejus metus po Draugijos įsteigimo 1968-aisiais.

Ėjo kalbos, jog Lauros Sniegės sykį paklausė, kiek rašytojų ji manė galint būti tokioje vietoje kaip Triušiogala. Tuo metu Draugija gyvavo tik ketvertą metų ir nė vienas jos narių nieko nebuvo išleidęs.

Laura Sniegė atsakydama iškėlė abiejų rankų pirštus. Tad atsakymas galėjo būti „dešimt“, kaip visi buvo linkę aiškinti, – rašytoja Sniegė ketino atrasti ir išugdyti visą dešimtuką triušiogaliečių rašytojų. Iškeltos rankos, aišku, galėjo reikšti ir atsisakymą svarstyti. Šiaip ar taip, literatūrinis priedas buvo pavadintas pagal tą garsų atvejį.

Novelė – tai pirmasis išspausdintas Elos Milanos literatūrinis kūrinys. Smagiai ir painiai pavadintas: „Sėdėdamas oloje skeletas tyliai rūkė cigaretę“. Novelės temos autorė toli neieškojo. Ji pasakojo apie jauną moterį su ydingais dauginimosi organais.

Ela kartą buvo susitikusi Aną Mają Selento, vieną iš Triušiogalos literatų draugijos narių, kuri dabar gyvena Švedijoje. Selento skaitė paskaitą universitete ir po paskaitos Ela paklausė, ką jaučia rašytoja, pamačiusi savo tekstą išspausdintą. Toji, saldžiai nusišypsojusi, kuštelėjo:

– Klausyk, tai leidžia tau suprasti, kodėl šuo ėda savo vėmalus.

Ela stebeilijo į savo novelę ir prisiminė rašinius, laukiančius jos rankinėje. Ji buvo nusistačiusi griežtą dienotvarkę. Laikydamasi jos, šiandien turėjo ištaisyti trečdalį rašinių, iš viso penkiolika, kad neatlikti darbai neslėgtų kas porą dienų surinkus naujus tekstus.

Nusprendė palikti rašinius rankinėje.

Kas sakė, kad gimtosios kalbos ir literatūros pakaitinė mokytoja turi taisyti rašinius kiekvieną savo gyvenimo vakarą?

Žinoma, tokia mintis buvo eretiška, bet mergina nusišypsojo. Mintyse ji parodė didįjį pirštą visoms toms visatą valdančioms jėgoms, mėginančioms priversti ją jausti kaltę dėl neištaisytų rašinių.

Tą dieną Ela Milana sutiko Ingridą Katelę, ir ši jai perdavė svarbių žinių.

Tačiau Ela buvo labai susirūpinusi Pavo Emilio Milanos tėvystės rudimentu ir savo motina, kurios vyras visai netikėtai susvetimėjo. Taigi vos įstengė atsakyti:

– Aha, mat kaip.

Pavo Emilis Milana išbuvo ligoninėje dar keturias dienas. Paskui jiedvi pasiėmė jį namo.

Ji vairavo automobilį „Triumph“, tėvas sėdėjo šalia jos, o motina ant užpakalinės sėdynės. Tai pasirodė keista. Tame automobilyje ir toje draugėje Elos įprasta vieta buvo užpakalyje iš dešinės, iš kur ji galėjo matyti randą tėvo skruoste.

Kas kartą, kai jie važiuodavo „Triumphu“, Ela klausdavo tėvo to paties: „Tėti, iš kur tas randas?“

Pavo Emilis Milana nedažnai sekdavo jai pasakas prieš miegą ir apskritai bet ką, išsigalvotos istorijos buvo ne jo sritis. Ela neatminė, kad būtų mačiusi tėvą, skaitantį romanus. Tačiau kaskart į dukters klausimą jis atsakydavo kitaip:

Toks girtas jūrininkas bandė durti peiliu man į gerklę, bet aš išsisukau ir peilis brūkštelėjo per skruostą, – sykį aiškino tėvas.

Būdamas vaikas iškritau iš medžio, kai mėginau įsliuogęs pavogti kiaušinių iš šarkos lizdo, ir šaka įbrėžė giliai į skruostą, – sakė kitą kartą.

O vėl paklaususi išgirdo: Kai buvau mažas, ėjau su teta skersai pievą ir joje ganėsi piktas bulius. Jis vos nenustvėrė mūsų, ir kai peršokom per tvorą, kone pasiekė mus ir beveik perrėžė ragu man skruostą.

Kartą tėvo atsakymas privertė motiną suklykti: Matai, Ela, kadaise tavo motinai gimtadienio proga nupirkau dovanų virtuvinį peilį, o ji tikėjosi naktinių marškinių. Tąsyk ji taip sudirgo, kad smogė man į skruostą gauta dovana ir būtų mane pribaigusi, jei nebūčiau pabėgęs į tualetą.

Ela nedaug teatminė iš savo vaikystės, bet prisiminė kvapą „Triumpho“ salone. Nuo jo imdavo skaudėti galvą, bet ji mėgo tą kvapą. Tarpais pamanydavo, kad jei tik galėtų gana ilgai ištverti automobilyje, galų gale atgautų visus savo prisiminimus.

Šiuo metu mašina nebepriklausė jos tėvui, nors dokumentuose savininkas buvo Pavo Emilis Milana. Buvusį Pavo Emilį Milaną būtų sukrėtusi dabartinė automobilio būklė. Iki ligos tėvas apžiūrėdavo jį kas savaitę: viską patikrindavo, valydavo variklį, numazgodavo ir išblizgindavo kėbulą vašku. Sykį blizgindamas automobilį tėvas tarė:

– Parodykit man vyrą, kuris nesirūpina savo mašina, ir aš parodysiu jums žmogų, praradusį sielą.

Pargrįžusi Triušiogalon Ela kartais važiuodavo „Triumphu“ į darbą. Vis dėlto, kol orai leido, ji labiau mėgo minti savo dviratį.

Iš Milanų namo važiuojant į mokyklą, pirmieji du kilometrai vedė nediduke nuokalne; švelnus vėjelis maloniai gaivino odą rugpjūčio šilumoje, šaunu užšokus ant dviračio pačiai didinti greitį.

Išilgai smėlingo kelio driekėsi seni mediniai trobesiai ir sodai su nunykusiomis obelimis ir akmeniniais sargybiniais, ir šen bei ten – naujesni mūriniai namai. Pakeliui šmėstelėdavo dvi senos žaidimų aikštelės, maža kirpyklėlė, paplūdimys, šunys, laukai, arkliai ir medžiai – ąžuolai, klevai, beržai, liepos.