Staiga ant kiemo sulojo šuo. Priemenėj pasigirdo drūti16 vyrų balsai, ir pirkaitėn sugriuvo sargybinių gauja su urėdininku priešaky. Visi buvo įgėrę.
– Šitai tas norėjo mane užmušti! – šaukė tarp durų Maciukas, rodydamas į Antaną – jisai ir carą keikė, jo vardą įžeidė!
Antanas savo akim netikėjo…
– Meluoji! – suriko nesavu balsu, pašokdamas nuo vietos – meluoji! Aš už carą kraują liejau! O tu!… Užmušiu!!…
Ir kaip liūtas puolė į Mociuką. Tik sargybiniai paspėjo jį atstumti. Tada nutvėrė nuo suolo kočėlą17 ir iš visos galios paleido į duris. Kočėlas apsisuko kelius kartus ore ir pataikino uredninkui nosin: tasai visas krauju apsipylė.
– Imkit tą galvažūdį! – sušuko uredninkas, dejuodamas iš sopulio.
– Nepasiduosiu! – rėkė Antanas, purtindamas nuo savęs sargybinius – jisai mano gyvenimą suardė…
– Samuli, ir tu su jais kartu?! – nustebo, pamatęs tarp sargybinių savo kaimyną su blizgančiomis sagutėmis – bijok Dievo budeliams tarnauti!…
Samulis susigėdęs nusisuko…
Sunkiai primuštą Antaną pavertė ant žemės ir surišo užpakaly rankas.
Jo pati, su vaikais kertelėj sukniupusi, gailiai raudojo.
– Neraudok, Marusia – tarė Maciukas, padėjęs ant jos peties ranką – dabar jisai tau nieko nebepadarys… Visa bus gerai.
– Stumk nuo savęs tą šunį, stumk! – dejavo Antanas, vyniodamasis po žemę.
– Gali sau loti – juokėsi Maciukas – nebebijau tavęs.
Antaną pastatė stačią…
– Su diev, Maryt – atsisveikino iš namų vedamas – būk laiminga su tuo savo… Vaikeliai mano, vaikeliai!
Ant kiemo linksmai į jį puolė Ražbonas. Uredininkas sudavė batu šuniui – ir šisai inkšdamas, paspaudęs uodegą, nubėgo šalin. Atsitūpė prie tvoros ir gailiai, liūdnai tris kartus sustaugė.
Antaną nusivedė…
J. B-nas
Rozalimas
17. VII. 1906