II
Buvo tai 186. . – ais metais…
Viename sodžiuj gyveno neturtelis žmogus, vardu Petras Banys, su savo moterim Juozapota. Jauni ir gražūs, abu mylėjo vienas antrą ir, susiėmę už rankų, ramiai ir drąsiai ėjo gyvenimo keliu. Tiesa, tasai kelias buvo šiurkštus ir kietas, dar baudžiavos grandimis išgrįstas. Tečiaus, būdami jaunos dvasios, turėjo stiprias, kad ir pūslėtas kojas ir naštos sunkumo nejautė.
Jų pilnai laimei tik vaikų trūko… Bet kai Petras, iš lauko parėjęs ir gardžių batvinių pasrėbęs, prieidavo į savo moterį ir pusiau apkabinęs kažin ką jai tyliai ausin pašnibždėdavo: graži Juozapota kaip ugnis visa užkaisdavo ir greitai slėpdavo ant vyro pečio savo išraudusį veidą. Abu tikėjo, kad bus, ir laukė… Krikštynų…
Nors tasai laikas buvo dar toli, tečiaus Petras jau pynė iš balanų lopšį, laimingai šypšodamas. Maloniai žiūrėjo į moterį ir matė; kaip iš po jos ilgų blakstienų mirgėjo akys, kaip dvi gražios žvaigždės – laimės žvaigždės…
Tas mirgančias žvaigždes jisai ir užsimerkęs matydavo…
Taip ėjo sunkios ir vargingos, bet ramios dienos… Niekur toliau savo miestelio neidami, gal būtų ir visą amžių taip ramiai ant vietos išgyvenę ir vaikų susilaukę… Bet netikėtai užpūtė naujas vėjelis – ir tų neturtelių gyveniman naujus troškimus ir naują viltį įnešė…
Pavaserį, vieną šventadienį parėjo Petras iš bažnyčios ne toks, kaip visados. Buvo užsimąstęs ir susirūpinęs, o jo akyse degė nosuprantama ypatinga ugnis. Atsimainusiu balsu paprašė valgyti ir visą laiką nei žodžio nepratarė. Pavalgęs, ėmė kepurės ieškotis. Juozapota, nustebusi, sekė savo vyrą akimis ir laukė, ką pasakys. Bet tasai jau pro duris ėjo…
– Kas atsitiko? Kur eini? – bailiu balsu paklausė jo.
Taip gailingai į jį savo gražiom akim pažiūrėjo, kad Petras sugrįžo ir paėmė moterį už rankos. Pasodinęs grečium savęs ant suolo, ilgai į ją tylom žiūrėjo. Jo akyse švietė ir bailė, ir viltis, ir abejojimai.
– Nieko neatsitiko – prakalbėjo atsidusdamas Petras – tik…
Juozapota krūptelėjo.
– Nebijok, nieko bloga – jau ramesniu balsu tarė jisai: – tik žinai kokią naujieną šiandien išgirdau? – ir Petras ėmė savo moteriai pasakoti, ką jisai miestely girdėjo ir matė. Kaip kunigas iš sakyklos skaitęs tokį raštą, kuriame pasakyta, kad vergai-žmonės būsią dabar lygus ponams, jiems nebevergausią, o žemė, kurią dirbą, liksianti jų nuosavi – nebe ponų. Kad tie, kurie žemės neturią arba turią labai mažai, gausią nuo naujos valdžios tiek, kiek reikia (matai, esanti kokia ten nauja valdžia, geresnė – ne rusų, bet mūsų krašto žmonių ar lenkų: toji nauja valdžia vergais-žmonėmis ir rūpinantis). Kunigas sakęs, kad ir rusų valdžia žadanti žmones išliuosuoti7 ir nebespausti – jau ir raštą tokį senai išleidusi. Tečiaus tik taip žadanti, iš tikrųjų gi akis visiems norį apdumti: nereikią jos klausyti, ja tikėti, bet reikią rinktis būriais ir visiems iš vieno vyti rusus iš šito krašto laukan, nes jie tik esą mūsų neprieteliai, spaudžią ir skaudžią žmones, persekioją mūsų tikėjimą ir kalbą. Tą patį ir ant šventoriaus ir miestely girdėjęs – visi apie tatai kalbą; matęs ir tą raštą ne pas vieną. Žmonės esą sujudę, ir, nors tūlas iš to juokęsis, daugelis būtinai eisią, jeigu ne su šaudyklėmis, tai su šakėmis ir delgėmis rusų vyti. Girdėjęs, kad jau daugelyje vietų sumušti rusai lekią iš mūsų krašto; kad ne tik gubernatoriai, pats karalius išsigandęs, nebežinąs, kas daryti…
Petras, tai pasakodamas, šluosties rankove nuo kaktos gausiai tekantį prakaitą ir greitai alsavo. Jo akyse vėl užsidegė nesuprantama ypatinga ugnis.
Juozapota, visa nustebusi, tylėjo ir klausė savo vyro. Daug jinai nedagirdo, dar daugiau nesuprato; bet vienas daiktas giliai jai galvon įsmego.
– Tai mum, Petriuk, iš tiesų nebereiks jau dvaran eiti? – paklausė vyro.
Ir nors jos akyse dar klajojo abejojimas, tečiaus pačiam balse suskambėjo nebeslėpiamas skardus džiaugsmas.
– Nebereiks – atsakė Petras ir patsai to nejusdamas laimingai linksmai nusišypsojo.
– Ir žemė, kurią dirbame, bus mūsų?…
– Mūsų…
– Ir dar daugiau gausma8 ? Juk mes taip maža jos turime…
– Gausma ir daugiau…
– Dieve, kokie būsma laimingi!…
Ir Juozapota, iš džiaugsmo visa užkaitusi, laiminga ir graži, apkabino vyro kaklą.
– Ar žinai, kaip tada bus mum gera! – kalbėjo jinai tyliai, svajodama ir į jį glausdamasi – turėsma savo žemę, niekam nebevergausma ir dirbsma tik sau-sau!… Susilauksma vaikų… Būsma ne be vieni… Ar žinai: tu įvaisysi sodnelį ir kai paaugs vaikai, turėsma jiems vaisių ir uogų. Vaikams bus geriau, ir mudu laimingesni būsma…
Vyras klausė tų savo moters svajojimų ir pats tais svajojimais ėmė tikėti. Jam pradėjo regėtis, kad jisai ne be neturtelis pono vergas, bet jau laisvas ūkininkas, turįs pakaktinai9 nuosavios žemės, turenis paaugusius vaikus ir ramiai sau su jais ir su savo moterim gyvenantis… Ir tokį džiaugsmą savo širdy pajuto, kad norėjo pagriebti sėdinčią Juozapotą ir kelius kartus su ja po aslą apsisukti. Tik, kažin ką atminęs, susiturėjo…
– Reikia eiti pažiūrėti, ką sodžiaus vyrai kalba – tarė, atsidusęs ir pasiėmęs kepurę.
– O ką, Juozapui, jeigu rusų valdžia nepasiduos? – paklausė ne tai rimtai, ne tai juokaudamas, atsigręžęs nuo durų.
Juozapota atsistojo, tartum, ko išsigandusi. Bet tuojau sučiaupė lūpas ir žybtelėjus akim, netikėtai suriko: „Vyti tuos rusus iš musų krašto, vyti! Ar atmeni, kaip anais metais mane kazokas užpuolė? Kad ne tu ir tėvelis, būčiau pražūvus…”
Primintasai kazokas visą kraują Petrui galvon suvijo.
Žvilgtelėjo degančiom akim į moterį ir, sukandęs dantį, dusliu balsu tarė: „Išvysma juos, išvysma!”
Išeidamas pro duris, stiprai suspaudė savo kumštį.
*
Žmonės-vergai, dar nesenai tokie ramūs ir bailūs, netikėtai sujudo, ir jeigu ne visi balsiau prabilo, tai visi ėmė svajoti ir geresnių laikų laukti. Jau kiek ankščiau buvo pralėkęs tarp jų neaiškus skardas apie išliuosavimą, apie sukilimą ir kažin kokias atamainas: tik tasai skardas pralėkė ir nutilo, įspūdžio nepadaręs. Tūlas visai jo nepastebėjo, kiti be jokios atydžios pro ausis praleidė.
Dabar kunigo prakalba, perskaitytasai iš sakyklos raštas ir įvairios žinios vienu matu žmones sujudino, naują viltį jų širdyse uždegė.
Tiesa, ne vienas šypsojo ir juokės, kad nieko iš to nebūsią, ir, nesijudindamas iš vietos, rūpinos tik savim ir gudriai laukė .
Tečiaus buvo ir tokių, labiausia tarp jaunesniųjų, kurie liepsnojančia širdžia ir degančiom akim žiūrėjo į vienas kitą ir, stiprai spausdami kumščius, šnibždėjo: „Nebevergausma ponams, išvysma rusus!”
Tuo tarpu senesnieji tik dūsavo, liūdnai galvas linguodami: jie ir nemėgino karštesniųjų suturėti…
Tų karštesniųjų tarpe buvo ir Petras Banys. Dar jaunas, žmogus jautrus ir ūmus10, negalėjo į tuos atsitikimus šaltom akim žiūrėti, jų ramiai klausyti. Nors toliau savo miestelio nebuvo nuėjęs, o apie pasaulio ir žmonių reikalus nedaug teišmanė, tečiaus žodžiai laisvė ir lygybė jam buvo suprantami ir brangūs. Jautri širdis ir karšta galva daug jam tame dalyke padėjo. Ir pirma ne kartą, dvaro lauke dirbdamas, nuvargęs ir alkanas, aptemusiom akim žiūrėjo į pono rūmus ir jo omenyje kildavo naujas šviesus gyvenimo paveikslas… Tik prieš tą paveikslą pats jisai toks buvo silpnas, neturtelis-vergas. Žinojo, kad šioj ašarų pakalnėj yra žmonės turtingi ir gražūs, laisvi ir laimingi: tik nežinojo, kad ir vergas gali aniems būti lygus, gali lygių teisių reikalauti. Bet mažiausias vėjelis jautrioj Petro širdy tokią viltį galėjo uždegti, naujus troškimus sujudini. Tik to tyraus vėjelio vis nebuvo… Ligi šiolei jis matė gyvenimą sunkų, apniukusį; ėjo to gyvenimo keliu, baudžiavos grandimis išgrįstu. Kad tą kelią galima žolynais išbarstyti, lengvesnį padaryti – nežinojo ir nedrįso svajoti. Aplinkui buvo neapsakomai skurdu ir šalta. Viena Juozopota tą jo gyvenimą šildė: su ja buvo ramus ir laimingas, vargų naštos nejautė. Tečiaus atmindavo kartais, kad ponas kiekvieną valandą gali tą brangią moterį jam iš rankų išplėšti ir purvan suminti: tada vergo širdis sudrebėdavo ir užsidegdavo keršto ugnimi. Tik, kai Juozapota dviem jautriom žvaigždėm iš po ilgų blakstienų į ji žvilgtelėdavo, vėl jo širdis atsileisdavo ir visą užmiršdavo…
Kunigo prakalba ir raštas buvo tat anasai netikėtas vėjelis, kursai Petro veidan papūtė ir jo galvoj naujas mintis sukėlė. Sukėlė jas, kad nebeišnyktų, bet augtų ir plėtotųs. Ir kaip tos mintys galėjo neaugti ir neplėtotis, kad kasdien plaukė naujos žinios, vis įvairesnės ir įdomesnės. Nors nuo tojo garsaus šventadienio dar ne taip daug laiko praėjo, tečiaus visi, ir tolimesnieji, apie tat žinojo ir kalbėjo. Pasakojo, kad ir kitose kai katrose11 bažnyčiose kunigai tą patį skaitę: kad žmonės visur ginkluojąs! Ir einą miškuosna12; kad vienoj vietoj jie jau sumušę ir išvaikę didelę rusų kariuomenę; kad jūromis atvešią daugybę šaudyklių ir kitų karo įnagių ir greitai visus žmones apginkluosią… Vieni tikėjo tuo, kiti ne. Bet visi susirūpino, sujudo. Buvo tai dienos karštos, neramios ir laikas neapsakomai greitai lėkė… O čia vėl pasklydo gandas, kad kažin koksai kunigas pats vedąs žmones prieš rusus, einąs kaip liūtas, kuriam didžiausia kariuomenė nieko napadaranti, kurio kareivių kulipkos neėmą… Žmonės dar labiau susidrumstė…